Daugavgryvos apgultis (1608)
| Daugavgryvos apgultis | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| ATR–Švedijos karas (1600–1611) | |||||||||
 Daugavgryvos įtvirtinimai, 1601 m. | |||||||||
| |||||||||
| Priešininkai | |||||||||
 Abiejų Tautų Respublika |  Švedijos karalystė | ||||||||
| Vadai | |||||||||
Franciszek Białłozor  | Joachim Friedrich Graf von Mansfeld zu Vorderort | ||||||||
| Pajėgos | |||||||||
| 130 pėstininkų 40 pabūklų | 8 tūkst. pėstininkų | ||||||||
| Aukos | |||||||||
| Visa įgula pasidavė | Jokių | ||||||||
Daugavgryvos apsiaustis (lenk. Oblężenie Dyjamentu, šved. Stormningen av Dünamünde) – 1608 m. liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje įvykęs trumpas, aukų nepareikalavęs ginkluotas susidūrimas tarp Švedijos ir Abiejų Tautų Respublikos kariuomenių, ATR–Švedijos karo (1600–1611 m.) epizodas.
1608 m. kampanijoje Švedijos kariuomenės tikslu buvo Daugavgryvos tvirtovė[1] (lenk. Dynemund, šved. Dünamünde, šiandien Daugavgryva yra Rygos miesto dalis) – į vakarus nuo Rygos buvusi tvirtovė kontroliavo vandens kelią Dauguvos upe iš Rygos į Baltijos jūrą; ją buvo galima panaudoti tiekimo kelių blokavimui.
Apie 8 tūkst. karių dydžio švedų pajėgos, vadovaujamos Joachimo Frederiko fon Mansfeldo (Joachim Frederick von Mansfeld), tvirtovę apsupo liepos 27 d., tačiau jos nešturmavo. ATR pajėgas sudarė 130 karių įgula ir 40 pabūklų. ATR pajėgų vadas Franciskas Bialozoras (Franciszek Białłozor) disponavo tik nedidelėmis maisto ir amunicijos atsargomis. Negavęs žinių apie pagalbą, po keleto dienų derybų Bialozaras nusprendė pasiduoti.[2] Švedai Daugavgryvą užėmė 1608 m. rugpjūčio 5 d. [3]
Mainsfeldas nerizikavo keltis per Dauguvą ir pulti Rygą. ir apsiribojo Rygos ir jūros ryšio nutraukimu. Tam buvo pastatytas keturkampis redutas iškyšulyje, suformuotame kairiųjų Dauguvos ir Bulupės krantų (šved. Bolder-Aa), iš kurio buvo galima apšaudyti pietinį upės kanalą. Pastatę šiuos įtvirtinimus švedai įgijo galimybę kontroliuoti laivyba tiek Dauguvos, tiek Lielupės (šved. Aa Kurland) žiotyse. Rugsėjo 19 d. Mansfeldas išvyko į Švediją, įtvirtinimuose palikęs tik 250 žmonių įgulą su 29 falkonetėmis, vadovaujamą komendanto Nilso Sternsioldo (Niels Sternskiold).
Kai kurie Lenkijos istorikai[4] kritikuoja įgulos vadą, teigdami, kad 130 žmonių įgulos ir 40 patrankų turėjo pakakti kuriam laikui sustabdyti Mansfeldo kariuomenę. Pats Jonas Karolis Chodkevičius apie Bialozorą rašė, kad pastarasis „gėdingai kandžiojasi“.[5] Tačiau kitas paaiškinimas teigia, kad Bialozorui trūko maisto ir pinigų, o ateinančios pagalbos ženklų nesimatė, todėl jis pasirinko atiduoti tvirtovę ir išsaugoti įgulą.[6] Ši istorija tampa dar neaiškesne įvertinus lenkų istoriko A. Naruševičiaus[6] cituojamą ATR Senato laišką Švedijos komisarams: „(...) Nes net ir per šią kovą prieš mus, prieš tikėjimą ir duotą žodį, tu atvedei savo kariuomenę į Livoniją; Daugavgryvos pilį, apie kurią mums pranešta šiomis dienomis, jūs užėmėte išdavyste...“.[7]
ATR pajėgos tvirtovę atkovojo po metų Daugavgryvos mūšyje.
Šaltiniai
redaguoti- (LV) Henin̦š, Arturs (2007). ”Rīgas hronika: 12.-21. gadsimts”. Rīgas hronika: 12.-21. gadsimts. Rigas Balvas Biedrība. p. 199.
- (PL) Naruszewicz, A., Historya J.K. Chodkiewicza, Wojewody Wileńskiego, Hetmana Wielkiego W. Ks. Lit, t. I, Lipsk 1837
- (PL) Podhorodecki, L., Jan Karol Chodkiewicz, Warszawa 1982
- (Pl) Wisner, H., Kircholm 1605, Warszawa 2005
Išnašos
redaguoti- ↑ Jono Karolio Chodkevičiaus pergalės pirmojo karo su Švedija pabaigoje. Pajūrio naujienos.
- ↑ Wisner, Henryk. Kircholm 1605. MON. p. 121. ISBN 8311073872.
- ↑ Arturs Henin̦š. „Rīgas hronika: 12.-21. gadsimts“. Rigas Balvas Biedrība. Nuoroda tikrinta August 5, 2012.
- ↑ Wisner H., Kircholm 1605, p. 150.
- ↑ Podhorodecki, L., Jan Karol Chodkiewicz, p. 182
- ↑ 6,0 6,1 Naruszewicz, A., Historya J.K. Chodkiewicza, Wojewody Wileńskiego, Hetmana Wielkiego W. Ks. Lit, t. I, p. 180.
- ↑ Naruszewicz, A., Historya J.K. Chodkiewicza, Wojewody Wileńskiego, Hetmana Wielkiego W. Ks. Lit, t. I, p. 184.
